- kėsnoti
- kėsnóti, -ója, -ójo 1. intr. skeryčioti, skėtrioti, kėsčioti, kėtoti: Adomienė kėsnojo rankom, skarelę ant pakaušio maukdama rš. Pabėrė mums pluoštus linkėjimų, kėsnojo rankomis rš. | refl.: Ko kėsnojies kalbėdamas? Ldk. Močia tik rankom kėsnójas Vdš. Vaikas kėsnojasi kojom Šl. Mergytė lopšely sau su kojytėm kėsnojas Psn. Su rankom pradėjau kėsnotis Rš. Trumpos mūsų kojos kėsnojosi į šonus rš. Ko ten be reikalo kėsnotis? rš. Prunkštė ir kėsnojos vargšas gyvulėlis didžiulėj geldoj rš. Kėsnójas lygiai mažas vaikas Ktk. Nesikėsnok, besarmačiau, juk žmonės mato! Pbs. 2. refl. kerotis, šakotis, plačiai augti: Moliniame puode kėsnojasi lieknas augaliukas su keliais drąsiais pumpurais rš. 3. tr. J, Lkm išvynioti, išskleisti, išskėsti: Nekėsnók visos skaros Trgn. Patenkintas jis leido vėjui draikyti plaukus ir kėsnoti marškinių apikaklę rš. | refl.: Neskėsnók su pinigais prie svetimais žmonėm Pbs. Jų chalatai pūtėsi ir kėsnojosi rš. \ kėsnoti; iškėsnoti; pakėsnoti
Dictionary of the Lithuanian Language.